Poema

Pirmiausia susiformavo epinė, vėliau – lyrinė poema. Pirmosios poemos (indų – „Mahabharata“, „Ramajana“, graikų – Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, romėnų – Vergilijaus „Eneida“) sukurtos VIII–I a. pr. m. e. Šių ir daugelio vidurinių amžių epinių poemų (persų – Firdousi „Šachnamė“, vokiečių – „Nybelungų giesmė“, rusų – „Sakmė apie Igorio žygį“) siužeto centre – svarbūs istoriniai įvykiai, lemiantys valstybės likimą, arba pasakojimai apie genties, tautos atsiradimą.

Ankstyvosios poemos dar vadinamos epais, epopėjomis. Jos sukurtos iš liaudies mitų, padavimų, religinių giesmių, istorinių kronikų. Joms būdinga heroika, svarbiausią vaidmenį vaidina siužetas. Vėliau epinių poemų pobūdis kito: pradėjo ryškėti autoriaus moralinė savimonė, psichologinės būsenos (Dantės „Dieviškoji komedija“), filosofinės koncepcijos, meilės išgyvenimų motyvai (Š. Rustavelio „Karžygys tigro kailiu“), individualus formos virtuoziškumas (L. Ariosto „Pašėlęs Rolandas“).

Klasicizmo ir švietimo poezijoje šalia tradicinių herojinių paplito didaktinės, buitinės, filosofinės, satyrinės, herojinės komiškos (parodijinės) poemos (Dž. Miltonas, F. Klopštokas, Volteras). Romantizmo laikotarpiu susilpnėjo poemos epiškumas ir sustiprėjo lyrizmas. Reikšmingiausioms romantinėms poemoms būdinga asmenybės dvasinės istorijos perteikimas, tautos istorinio kelio filosofinis apmąstymas, lyriniai ir draminiai elementai, fragmentiška kompozicija (Dž. G. Baironas, M. Lermontovas, A. Mickevičius, J. Slovackis, H. Heinė).

Nuo XIX a. vidurio poema ėmė darytis labai priklausoma nuo bendrųjų literatūros srovių, poezijos motyvų, stiliaus kaitos dėsnių, poemos žanrinė plėtotė ėmė netekti savarankiškumo.

Lietuvių literatūroje poemos kuriamos nuo XVIII a. Pirmoji reikšminga lietuvių poema – K. Donelaičio epinio aprašomojo tipo kūrinys „Metai“; ji susijusi su šviečiamuoju klasicizmu. Savo poema (parašyta apie 1760–1770 m., pirmąkart išleista 1818 m.) K. Donelaitis sukūrė tautos epą ir padėjo pagrindą grožinei lietuvių literatūrai. Tolesnis lietuvių poemos raidos etapas – A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“. Lietuvių literatūrai „Anykščių šilelis“ – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. Maironis davė pradžią naujųjų laikų lietuvių poemai, kuri brendo romantizmo ir realizmo poetinių tradicijų veikiama. Būdingiausios lietuvių poemos žanrinės formos: epinė (T. Tilvyčio „Usnynė“), satyrinė (F. Kiršos „Pelenai“), parodijinė (K. Binkio „Jauniausia Lietuva“), lyrinė (A. Miškinio „Keturi miestai“), tautosakinė (S.Nėries „Eglė žalčių karalienė“), filosofinė (V. Mykolaičio-Putino „Prometėjas“).

• Lietuvių literatūros internetinė svetainė Archyvuota kopija 2006-01-01 iš Wayback Machine projekto.