Kaulas

Kaulas – kietas ir standus organas, sudarantis griaučius. Sudarytas iš kaulinio audinio, susidedančio iš kaulinių ląstelių (osteogeninių ląstelių, osteoblastocitų, osteocitų, osteoklastocitų) ir tarpląstelinės medžiagos. Osteocitai (žiūr. pav.) turi daug ataugų, kuriomis, per plyšines jungtis, jie susisiekia su gretimų kaulinių ląstelių ataugomis, taip gali maitintis. Tarpląstelinė medžiaga yra kieta ir stipri, kadangi persunkta mineralinių druskų. Subrendusios kaulinės ląstelės, arba osteocitai, kartu su jas supančia tarpląsteline medžiaga sudaro kaulines plokšteles. Tos kaulinės plokštelės sudaro cilindrą osteoną, kurio viduryje yra osteono kanalas, per kurį įeina kraujagyslės ir nervai.

Suaugusio žmogaus kaulas sudarytas iš 50 proc. vandens, 25 proc. mineralinių ir 25 proc. organinių medžiagų. Vaikų kauluose organinių medžiagų yra daugiau nei neorganinių, todėl jų kaulai yra lankstesni, rečiau lūžta, o lūžę greičiau suauga. Seniems žmonėms kauluose padaugėja mineralinių medžiagų, todėl kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Iš mineralinių medžiagų daugiausia yra kalcio fosfato, kalcio karbonato ir kt. Pusę organinių medžiagų sudaro riebalai, kurių daugiausia yra kaulų čiulpuose. Organinės medžiagos suteikia kaului lankstumą ir stangrumą, neorganinės – kietumą ir tvirtumą.

Kiekvieną kaulą sudaro tankioji (substantia compacta) ir akytoji (substantia spongiosa) medžiaga. Tankioji medžiaga daugiau sudaro kiekvieno kaulo išorinį sluoksnį, o kaulo viduje yra akytoji medžiaga. Kaulų sąnarinius paviršius dengia sąnarinės kremzlės (cartilagines articulares). Visą kitą kaulų paviršių dengia ir tvirtai su juo suauga jungiamojo audinio plėvė – antkaulis (periosteum). Kaulų akytoje medžiagoje yra daug nedidelių ertmių, pripildytų kaulų čiulpų.

Pagal vystymąsi, sandarą ir funkciją kaulų jungtys skirstomos į:

• nepertraukiamos arba tiesioginės - sinartozės,
• pertraukiamos arba tiesioginės - diartozės,
• pusiau sąnarys - sinfizė.