Brigantai

Brigantai – keltų gentis, kuri iki Romos užkariavimų D. Britanijoje valdė didžiausią dalį dabartinės šiaurinės Anglijos ir didelę dalį vidurio Anglijos. Jų karalystė, kurios centras buvo dabartinis Jorkšyras, buvo žinoma kaip Brigantija. Brigantai buvo vienintelė keltų gentis, gyvenusi tiek Anglijoje, tiek Airijoje. Airijoje brigantai gyveno ties dabartiniais Vexfordu, Kilkeniu ir Voterfordu.^[1]

Brigantų žemės Anglijoje ribojosi su kitų keltų genčių žemėmis – karvetijais šiaurės vakaruose, parizijais rytuose ir koritaniais ir kornovijais pietuose. Šiaurėje jų žemės ribojosi su votadinių teritorija.

Pavadinimas brigantes (Βρίγαντες) kilme artimas keltų deivės Brigantijos pavadinimui.^[2] Pavadinimas kildinamas iš šaknies su reikšme 'aukštas, aukštai esantis', ir nėra aišku, ar gyvenvietes Brigantium taip pavadino todėl, kad jose gyveno 'aukštieji' (bajorai, kilmingieji), ar kalniečiai, ar tiesiog tai gyvenvietės su aukštais įtvirtinimais (pvz., praindoeurop. *bhereg’h-).

Europoje egzistavo kelios senovinės gyvenvietės, vadintos Brigantium:

• Dabartinės Galisijos teritorijoje gyveno dar viena keltų gentis, irgi vadinta brigantes.
• Alpėse gyveno brigantijai (brigantii), iš kurių gyvenviečių Brigantium liko miestai Brėgencas (Austrija) ir Briansonas (Prancūzija)^[2][3].

Senojoje italų kalboje buvo žodis brigante (iš kurio atsirado angl. brigand 'plėšikas, banditas'), kilęs iš viduramž. lot. brigancii, brigantii, brigantini, brigantes. Itališkojo žodžio ryšiai su keltų etnonimu nežinomi. Daiktavardis brigante gali būti kilęs iš veiksmažodžio brigare 'peštis; kivirčytis'. Lotyniškieji žodžiai asocijuojasi su keltų genčių pavadinimais – romėnų Britanijos laikais brigantai buvo žinomi kaip karingiausia Britanijos gentis.^[4]

Brigantų kilmė nėra žinoma. Manoma, kad jų vadai susiję su žemyninės Europos gentimis – arba su Keltų Galėcija (Celtic Gallaecia) Pirėnuose, arba su Alpių brigantijais. Konfederaciją, kuri tapo brigantais, didžiausia D. Britanijos etnine grupe, sudarė:

• gabrantovicai (gabrantovices) – Šiaurės Jorkšyro pakrantė
• latensai (latenses) – dabartinio Lydso apylinkės
• setantijai (setantii) – Lankašyro pakrantė
• lopokarai (lopocares) ir tekstoverdžiai (textoverdi) – būsimos Adriano sienos apylinkės
• karvetijai (carvetii) – Kambrija

47 m. Britanijos valdytojas Publijus Ostorijus Skapula (Publius Ostorius Scapula) buvo priverstas nutraukti kampaniją prieš Šiaurės Velso deceanglius (deceangli), dėl kilusio „nepasitenkinimo“ tarp brigantų. Keletas besigriebusių ginklų buvo nukauti, kitų pasigailėjo.^[5]
51 m. sumuštas pasipriešinimo vadovas Karatakus (Caratacus) paprašė brigantų karalienės Kartimandujos (Cartimandua) prieglobsčio. Tačiau Kartimanduja parodė lojalumą romėnams ir perdavė Karatakų romėnams sukaustytą grandinėmis.^[6] Kartimanduja ir jos vyras Venucijus (Venutius) aprašyti kaip lojalūs ir ginami Romos ginklų. Vėliau jiedu išsiskyrė, Venucijus ėmė ginklu kovoti prieš buvusią žmoną, o dar vėliau – ir jos globėjus romėnus. Valdant Aului Didijui Galui (Aulus Didius Gallus; 52-57 m.) jis surinko armiją ir įsiveržė į jos karalystę. Romėnai pasiuntė kariuomenę ginti Kartimandują, ir Venucijaus maištas po aršaus pasipriešinimo buvo sutriuškintas.^[7] Po skyrybų Kartimanduja ištekėjo už Venucijaus ginklanešio Velokato (Vellocatus), iškėlė jį į karalius. 69 m. Venucijus, pasinaudodamas Romos netvirtumu Keturių Imperatorių metais, sukėlė kitą maištą. Šį kartą romėnai galėjo pagalbon atsiųsti tik Romos pagalbinių dalinių, kurie evakuavo Kartimandują, o brigantų karalystė liko Venucijui.^[8]

Imperatoriumi tapus Vespasianui Britanijos valdytoju buvo paskirtas Kvintas Petilijus Cerialis (Quintus Petillius Cerialis), ir prasidėjo brigantų užkariavimas^[9], trukęs daug dešimtmečių. Gnėjus Julijus Agrikola (Gnaeus Julius Agricola; valdęs Britanijos provinciją 78-84 m.) irgi dalyvavo karo veiksmuose brigantų teritorijoje.^[10] Romėnų poetas Juvenalas, rašęs II a. pradžioje, aprašinėjo romėną tėvą, kuris ragina sūnų iškovoti šlovę griaunant brigantų fortus.^[11]

Gali būti, kad viena iš Adriano sienos (pradėtos statyti 122 m.) paskirčių buvo sutrukdyti brigantams bendrauti su gentimis dabartinės Škotijos pietuose. Imperatorius Antoninas (Antoninus Pius; valdęs 138–161 m.), Pausanijo žodžiais, sumušė brigantus po to, kai šie pradėjo neišprovokuotą karą su Romos sąjungininkais^[12]. Galbūt tai buvo dalis kampanijos, vedusios prie Antonino sienos statybų 142–144 m.

Ptolemėjus minėjo 9 pagrindinius brigantų miestus:

Kitos brigantų gyvenvietės:

• Wincobank – ties Šefildo riba
• Bremetenacum Veteranorum – Ribčesteris (Ribchester), Lankašyras)
• Calcaria – Tedkasteris (Tadcaster), Šiaurės Jorkšytas
• Luguvalium – Karlailis (Carlisle), Kambrija – spėjama karvetijų gyvenvietė
• Coria – Korbridžas (Corbridge]], Nortumberlandas – spėjama lopokarų gyvenvietė