Kazokai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Kazokai (reikšmės).

Kazokai (rus. казаки́, козаки, ukr. козаки, lenk. kozacy; totorių kalbos kilmės žodis, reiškęs laisvuosius kovotojus, pagal kitą versiją savivardis kilęs nuo chazarų tautos vardo) – iš pradžių vadintos laisvųjų raitelių junginių bendruomenės. Pabėgę rusų ir ukrainiečių baudžiauninkai bei dezertyravę totoriai nuo XV a. pietų Rusijos ir Ukrainos stepėje kūrė savo gyvenvietes. Tai buvo stačiatikių bendruomenės, kovojusios su klajoklių antpuoliais (daugiausia Krymo totorių). XVII a. Ukrainoje susidarė pusiau valstybinis kazokų etmonatas, kuris kovojo su Lenkijos valdžia, autonomijos teisėmis įėjo į Rusijos imperiją. Iki XVIII a. rusų ir ukrainiečių kazokai nuo imperijos buvo nepriklausomi, tačiau vėliau buvo pamažu integruojami į Rusijos armiją kaip kavalerijos daliniai. Pagrindinės kazokų apgyvendintos sritys buvo Dono, Dnepro ir Uralo regionai.

Tradiciškai kazokai buvo hierarchiškai organizuota struktūra, kuriai vadovavo atamanai ir etmonai. Uralo ir Orenburgo kazokai didžiąja dalimi dalyvavo Sibiro užkariavime ir kolonizacijoje.

Nuo XV a. Ukrainos teritorija nominaliai priklausė Abiejų Tautų Respublikai, vakarinė dalis Lenkijai, o rytinė – Lietuvai. Faktiškai šių teritorijų valdymas buvo ribotas dėl didelių gyventojų nuostolių po mongolų žygių, piečiausi valdomi taškai buvo Kanevas ir Čerkasai. Šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje įsitvirtino nuo Aukso Ordos atskilę Krymo totoriai. Totorių valdymas nesirėmė teritoriniu principu ir apsiribojo duoklių rinkimu ir plėšiamaisiais žygiais į šiauriau esančias Ukrainos sritis. Teritorija tarp Lenkijos, Lietuvos, Rusijos ir Krymo totorių chanato buvo niekieno nevaldoma sritis.

Pasienyje gyvenimas vyko tik įtvirtintuose miestuose; ariamoji žemdirbystė buvo nevystoma, nes dėl totorių antpuolių visos gyvenvietės buvo sunaikinamos. Verstasi stepės verslais, t. y., iš pasienio įtvirtintų gyvenviečių grupėmis leistasi į žemes, kurioms grėsė totorių antpuoliai, ten gaudyta žuvis, augintos bitės, medžiota. Šiuo tikslu pavasarį buvo renkamasi pasienio miestelyje, sudaroma grupė, išrenkamas jos vadovas ir prisiekiama stepės sezono metu laikytis kartu. Tokiu būdu susikūrusios stepės gėrybių rinkėjų grupės (ukr. ватага) tapo slavų (ukrainiečių) kazokų grupių pagrindu. Šios atskiros kazokų grupelės buvo maždaug 20 vyrų bendruomenės, kurios kartu gyveno, ūkininkavo, gynėsi ir juos spaudžiančių totorių raitelių pavyzdžiu pačios pradėjo plėšiamuosius žygius.

Feodalinė priespauda Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos teritorijoje („antroji baudžiavos laida“) XVI a. skatino vis daugiau valstiečių bėgti į pasienio teritoriją. Gyventojų gausėjimas XVI a. vid. lėmė tai, kad stepių verslais užsiimantys žmonės palei upes ėmė kurti pirmąsias gyvenvietes (ukr. пасіки) ir taip pamažu ėmė kolonizuoti neapgyvendintą kraštą. Be to, daugėjo tokių, kurie neapsiribojo stepės verslais, tačiau samdėsi samdiniais kovose su totoriais bei patys ėmėsi savarankiškų žygių. XVI a. Stepono Batoro vadovaujama Lenkijos karalystė sudarė kazokų pulkus, kurie saugojo sieną su Turkija ir kaip pagalbinė kariuomenė dalyvavo karuose su Turkija. Tų dalinių kazokus vadino rejestriniais kazokais (ukr. реєстрові козаки). Kaip lengvoji pėstija jie dalyvavo daugelyje Abiejų Tautų Respublikos karų.

Pagal vieną iš hipotezių šių Rusijos kazokų pradžia slypi laikotarpyje, kai rusų kunigaikštystės mokėdavo duoklę mongolams-totoriams žmonėmis – papildymą totorių kariuomenei. Spėjama, kad tais laikais žodis kazak reiškė lengvąjį kavaleristą. Mongolai-totoriai buvo pakantūs religijoms ir leido savo pavaldiniams, tarp jų ir savo kareiviams, praktikuoti kokias nori religijas. Tuo metu jų žemėse netgi egzistavo Sarajaus-Padonės vyskupija (Sarajus – Aukso ordos sostinė). Aukso ordai suirus jos teritorijoje gyvenę būsimieji kazokai liko gyventi buvusios ordos žemėse ir išlaikė pusiau karinę organizaciją. Jie tapo nepriklausomais tiek nuo buvusios ordos, tiek nuo besiformuojančios Maskvos Rusijos. Vėliau jų gretas ėmė papildyti valstiečiai, bėgę iš Rusijos ir LDK teritorijų. Patys kazokai save laikė atskira tauta, o ne pabėgusių „mužikų“ palikuonimis. Metraščiuose užfiksuoti konfliktai tarp kazokų ir bėglių valstiečių.

Kita kazokų kilmės hipotezė teigia, kad kazokai susidarė iš žmonių, kurie gyveno Rusijos pasienio žemėse (nuo Volgos vidurupio iki Dniepro ties Putivliu), ginamose miestų tvirtovių. Šiose žemėse susidarė luomas laisvų ginkluotų žmonių, kurie klaidžiodavo po stepes. Ten jie susidurdavo su totorių kariais ir gavo pavadinimą kazokai. Vėliau šį pavadinimą perėmė ir kai kurios kitos žmonių grupės.

Seniausia kazokų kariuomenė Zaporožės Sečė susidarė XVI a. viduryje. Iki XVII amžiaus vidurio karų (Tvano) priklausė Lenkijos karalystei, vėliau Rusijos imperijai ir buvo XVIII a. Jekaterinos II išformuota dėl politinio nepatikimumo ir plėšikiškų antpuolių (plėšė rusų kolonistus). Dalis kazokų pasitraukė į Turkijos žemes ir įkūrė Uždunojės Sečę (rus. Задунайская Сечь). Patikimiausius kazokų pulkus Rusija perkėlė prie Kubanės, kur jie sudarė Kubanės kazokus. Likusiems kazokams vyriausybė atėmė kazoko statusą ir pavertė juos laisvaisiais valstiečiais (bet ne baudžiauninkais), kuriuos apgyvendino negyvenamose žemėse Dono ir Volgos vidurupyje bei žemupyje (kad nuo pasienio juos skirtų sostui ištikimos Dono ir Volgos kazokų kariuomenės). Taip atsirado ukrainiečių apgyvendinti „anklavai“ dabartinėse Voronežo, Volgogrado ir Rostovo srityse.

Maskvos Rusijoje XVI–XVII a. kazokai, gyvendami pasienio žemėse, saugojo jas nuo Krymo totorių ir nogajų antpuolių. Kazokų grupės suvaidino ryškų vaidmenį tyrinėjant ir kolonizuojant Sibirą ir Tolimuosius Rytus.

1645 m. kazokas Vasilijus Pojarkovas (Василий Поярков) plaukdamas Amūru pasiekė Ochotsko jūrą ir atrado šiaurinį Sachaliną. 1648 m. kazokas Semionas Dežniovas (Семён Дежнёв), plaukdamas nuo Kolymos upės žiočių į rytus atrado sąsiaurį tarp Azijos ir Amerikos. 1697–1699 m. kazokas Vladimiras Atlasovas (Владимир Атласов) tyrinėjo Kamčiatką.

1916 m. Rusijoje buvo 4,4 mln. kazokų. Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo daugiau kaip 200 000 kazokų.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijoje buvo 11 kazokų kariuomenių.

1936 m. Tarybų Sąjungoje iš Dono, Kubanės ir Tereko gyventojų, save laikiusių kazokais, buvo suformuoti kazokų pulkai, įėję į Raudonąją Armiją, kurie dalyvavo ir Antrajame pasauliniame kare.

Azovo kazokų kariuomenė (rus. Азовское казачье войско, angl. Azov Cossack Host) – 1828–1865 m. egzistavusi kazokų kariuomenė, kuri buvo sudaryta daugiausia iš Uždunojės Sečės kazokų ir įkurdinta Azovo jūros šiaurės vakarų pakrantėje tarp Berdiansko ir Mariupolio.

Šie kazokai tapo Rusijos pavaldiniais po 1828–1829 m. Rusijos-Turkijos karo. Pradžioje (1828–1829 m.) jiems vadovavo atamanas Osipas Hladkis (rus. Осип Михайлов Гладкий, angl. Osip Hladkiy).

Azovo kazokų kariuomenės paskirtis buvo saugoti pakrantes. 1835 m. joje buvo apie 6000 žmonių, įskaitant šeimas. Joje buvo 10 raitųjų šimtinių ir maždaug 30 smulkių laivų flotilė.

Panaikinus šią kariuomenę dalis kazokų buvo perkelti į Šiaurės Kaukazą, likę – paversti valstiečiais.

Šiuo metu save kazokais laiko apie 7 mln. žmonių Rusijoje ir gretimose šalyse.

Subyrėjus TSRS kazokai ir jų palikuonys atkūrė ir sukūrė apie dvidešimt kazokų kariuomenių, kurių daugumą jungia Rusijos Kazokų Sąjunga (Союз казаков России). Dono kazokų kariuomenė į šią organizaciją neįeina.

Visos šios organizacijos – visuomeninės, jos nėra Rusijos administracinės dalys ar Rusijos kariuomenės dalys.

Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

Vikiteka: Kazokai – vaizdinė ir garsinė medžiaga