Modalumas (kalbotyra)

Modalumas (pranc. modalité < lot. modus 'matas, kiekis, dydis, būdas, dermė, nuosaka') – semantinė kalbos kategorija, išreiškianti kalbėtojo šališką požiūrį į išsakomą situaciją: kalbėtojas pažymi, kaip ir kiek ši situacija atitinka tikrovę. Jei apibūdinant situaciją ji atitika faktinę tikrovę, modalumas nežymėtas. Pasakymo modalumas yra žymėtas, kai abejojama tam tikrų dalykų realumu, kai geidžiama neegzistuojančių dalykų, kai išsakomos tuos dalykus leidžiančios įgyvendinti galimybės ir kitos situacijos. Dažniausiai modalumas – tai veiksmo ar vyksmo tikimybė, kuri gali būti skirtingo laipsnio: modaliniai pasakymai vartojami perteikiant galimybę (pvz., Jis gali / galėtų / turėtų suprasti), būtinybę (pvz., Jis turi / privalo suprasti), gebėjimą (pvz., Jis sugeba / moka apsiginti), norą arba nusiteikimą įgyvendinti veiksmą (pvz., Jis ketina išvykti).^[1]

Lietuvių kalboje modalumas reiškiamas gramatinėmis, leksinėmis ir intonacinėmis priemonėmis. Gramatinėms priemonėms priskiriamos tam tikros veiksmažodžio formos: tariamoji ar netiesioginė nuosaka (pvz., Jis būtų geras mokytojas; Sakė, jis esąs išvažiavęs), esamojo laiko dalyviai su priešdėliu be- (pvz., Girdžiu, tėvas beatvažiuojąs), reikiamybės dalyviai (pvz., Šiuo atveju aptartinos visos galimybės). Leksinės modalumo raiškos priemonės yra modaliniai žodžiai – žodžiai, padedantys atskleisti pasakymo savybes (atrodo, panašu, galbūt ir kt.).^[1]