Perfokorta

Perfokorta – duomenų laikmena, kurią naudoja automatizuotos sistemos. Dažniausiai – stačiakampio formos kortelė. Informacija joje užrašoma išmušant skylutes (paprastai, stačiakampes). Pirmosios ir antrosios kartos kompiuteriuose buvo pagrindinė priemonė duomenims pateikti kompiuteriui.^[1] Palaipsniui jas pakeitė magnetinės ir optinės laikmenos. Dėl to šiuo metu jos naudojamos ypač retai.

1725 m. Bazilis Bušonas pasiūlė audimo staklių valdymui, audžiant sudėtingus raštus, naudoti popierinę perfojuostą. Tačiau Liudviko XV laikų politinė aplinka nebuvo palanki išradėjams.

Tik 1804 m. (arba, pagal kai kuriuos šaltinius, 1801 m.) Žozefas Mari Žakaras sukūrė naują audimo staklių valdymo būdą. Mat nuolat kariaujančios Prancūzijos poreikių rankinis audimas jau negalėjo patenkinti. Napoleonas gyvai domėjosi išradimais, o ypač tais, kurie galėjo duoti tiesioginę naudą karo pramonei.

Ž. Žakardas audimo staklių valdymui pasiūlė naudoti specialias korteles su jose išmuštomis skylutėmis. Skylučių kombinacijos nurodė, kokius veiksmus turi atlikti staklės. Tos kortelės buvo sujungiamos viena po kitos taip sudarydamos tarsi vientisą perfojuostą.

Perfokortų idėją panaudojo Č. Babidžas projektuodamas Analitinę mašiną, universalų programuojamą skaičiuotuvą, kurį galima laikyti kompiuterio pirmtaku. Joje buvo numatyta trys perfokortų tipai: skaičiams, aritmetinėms operacijoms ir duomenų įkėlimo bei išvedimo operacijoms valdyti. Kiekvieną jų turėjo skaityti atskiras perfokortų skaitytuvas. Taip pat buvo numatytas ir rezultatų perforavimas, kad juos vėliau būtų galima panaudoti kaip įvedimo duomenis.