Purvo plyta

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. adobė, žalplytė ir kitos, niekur nepaliudytos sąvokos

Purvo plyta (dar kitaip žinoma kaip purvinė plyta) – plyta, pagaminta iš priemolio, purvo, smėlio bei vandens mišinio, taipogi įtraukiant ir tam tikrą rišamąją medžiagą – ryžių lukštus, šiaudus ir pan.

Šiltuose regionuose, kur nėra pakankamai medienos krosnių kūrenimui, purvinės plytos dažniausiai būdavo džiovinamos saulės kaitroje. Tam tikrais atvejais purvo plytų gamintojai padengdavo jas tinku, arba įstatydavo degtas plytas virš jų, taip siekiant ilgiau išlaikyti purvo žalplyčių kokybę.

Mergarhos gyventojai Pietų Azijoje, gyveno ir konstravo purvo žalplyčių pastatus (7000–3300 m. pr. m. e.).^[2] Daugiau nei 15-oje kasimviečių (datuojamų apie 3000 m. pr. m. e.) rastos purvo žalplytės rodo, jog tokio tipo plytos buvo svarbus Indo slėnio civilizacijos kultūrinis bruožas. Brandžiojo Harapano etapo metu, purvo žalplytes keitė degto purvo plytos.^[3]

Purvo plytos buvo naudojamos Artimuosiuose Rytuose prieškeramikinio neolito B laikotarpiu. Mesopotamijos gyventojai naudodavo saulėje džiovintas žalplytes savo miestų statybai;^[4] dažniausiai šios plytos turėdavo plokščią dugną bei išlenktą viršų, todėl dar kitaip yra vadinamos plano-gaubtosiomis plytomis. Kai kurios plytos būdavo formuojamos kvadratinėje formoje ir suapvalinamos taip, kad jų centrinė dalis būtų storesnė už kraštus. Senovės Egipte darbininkai pririnkdavo purvo iš Nilo ir supildavo jį į iškastas duobes. Po to jie į purvą pridėdavo šiaudų bei trypdavo jį, taip kietindami jo formą.

Knoso kasimvietėje buvo rasta archeologinių įrodymų, jog saulėje džiovintos plytos buvo naudojamos neolito laikotarpiu (dar prieš 3400 m. p. m. e.) Mino Kretoje.^[5]

Purvo žalplytės buvo iš dalies naudojamos ir priešromėniniame Egipte, o romėnams užėmus Egiptą – šio tipo plytos tapo dar populiaresnės.^[6]

Vietose, paveiktose ispaniškosios kultūros, statyba iš purvo plytų vadinama adobe. Ilgainiui tokio tipo statyba išsivystė į atskirą saugomų sienų, plokščių stogų bei pabaigimų sistemą, dar kitaip vadinamą adobės stiliumi. Dažniausiai tokio stiliaus statyboje naudojamas plaušamolis.

Centriniame Malyje esanti Dženės didžioji mečetė yra didžiausias pasaulyje pastatas, sukonstruotas iš purvo žalplyčių. Panašiai kaip ir kiti Sahelio architektūros pastatai, ji buvo pastatyta iš banko plytų.^[7] Banko medžiaga išgaunama fermentuojant purvo bei grūdų lukštų mišinį. Vėliau šis mišinys yra suformuojamas į plytas arba į tinką panašią pastą, kurią galima užtepti ant kitų paviršių. Šis tinkas privalo būti kasmet iš naujo užtepamas, norint išlaikyti statinio tvirtumą.^[8]

• 
  Statybai skirtų purvo plytų gamyba Nigeryje, 2007 m.
• 
  Purvo plytos naudojamos ir šiais laikais, kaip matoma čia, Rumunijoje, Dunojaus upės deltoje.
• 
  „Senamiestis“ Zinderyje, Nigeryje, su tradiciniais dažytų purvo plytų pastatais.
• 
  Pandžabų purvo plytų pastatas Pakistane.
• 
  Purvo plytų dangoraižiai Šibame, Jemene.
• 
  Purvo plytų gamyba netoli Kuktauno, Australija.

• Koba
• Dirviniai pastatai
• Priemolis
• Slaikena
• Plaušamolis

• Possehl, Gregory L. (1996). Mehrgarh, Oxford Companion Archeologijosredagavo Brian Fagan. Oksfordo Universiteto leidykla.

• Earth Architecture, tinklapis, kuriame aptariamos šiuolaikinės dirvinės architektūros problemos.
• EARTHA: Earth Architecture and Conservation in East Anglia, britų organizacija, kurios tikslas yra dirvinių pastatų palaikymas ir išsaugojimas specifiniame JK regione, seniai susijusiame su purvo-pagrindo pastatais. Pateikiami patyrusių ekspertų kontaktai bei vietinės demonstracijos.
• Video, kuriame parodoma purvo plytų gamyba, purvo plytų statybą bei biolitinė kanalizacija Pietų Afrikoje.
• CRAterre: Centre de recherche architectural en terre, Prancūzijos universitetinė organizacija, tirianti žalplytinių pastatų konstrukciją.